Bavarų pėdsekių kalytė

Istorija

Bavarų pėdsekys yra palyginti neseniai išveista veislė, kuri gyvuoja tik nuo 1870 – ųjų. Tačiau veislės protėviai gali siekti daugelį šimtmečių. Seniausiuose rašytiniuose šiuolaikinės Bavarijos gyventojų įrašuose minima apie šiuos medžioklinius šunis. Dar visai neseniai šie medžiokliniai šunys priklausė tik bajorams, kuriems medžioklė buvo labai svarbi.

Panašiai kaip šiuolaikiniai veisėjai, šie 19-ojo amžiaus medžiotojai nuolat stengėsi pagerinti savo šunų kokybę. Vienas iš tokių buvo baronas Karl – Bebenburg de Reichenhall, Bavarijos bajorų narys. Baronas buvo aistringas medžiotojas, ypač elnių ir kitų didelių žvėrių. Net patyręs medžiotojas kaip baronas negalėjo sumedžioti, nužudyti kiekvieno gyvūno iš pirmo šūvio. Kartais gyvūnas pabėgdavo nepaisant sunkių traumų. Siekiant baigti medžioklę sėkmingai, tokie sužeisti gyvūnai turėjo būti surandami. Vienas iš pagrindinių būdų tai padaryti buvo specializuotų šunų, turinčių puikią uoslę, naudojimas; tokie šunys buvo vadinami kraujasekiais. Skirtingai nuo daugumos medžioklinių šunų, kuriems leidžiama laisvai sekti savo grobį, kraujasekiai paprastai laikomi už pavadėlio, kad jie galėtų būti atidžiai stebimi medžiotojo.

Kryžminant Hanoverio pėdsekius ir Bavarijos kalnų skalikus, baronas Karg-Bebenburg de Reichenhall išvedė bavarų pėdsekį. Jis buvo mažesnis, daug judresnis, bei ištvermingesnis už savo pusbrolį. Be to, jis idealiai atitiko visus keliamus reikalavimus, ypač sudėtingai sužeistų žvėrių paieškai kalnuose.

Naujai sukurta Bavarų pėdsekio veislė greitai išpopuliarėjo pagal išvaizdą, temperamentą ir kitas savybes. 1912 m. Monahiume buvo įkurtas pirmasis Bavarų pėdsekio veislės klubas (Bayerischer Gebirgsschweisshund), siekiant apsaugoti ir skatinti grynakraujų Bavarų pėdsekių veisimą. Šis klubas iki šiol yra pagrindinis ir žymiausias veislės klubas. Dar visai neseniai ši veislė buvo žinoma tik tėvynėje, tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius ši veislė labai paplito. Tai buvo ne tik Europos valstybės, pvz.: Vokietija, Lenkija, Lietuva, Latvija, tačiau ir Rusija, bei didelio populiarumo Bavarų pėdsekys sulaukė net Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Išvaizda

Bavarų pėdsekys yra labai panašus į kitus Vokietijos pėdsekių veislių šunis, ypač į artimiausią giminaitį ir protėvį Hanoverio skaliką. Bavarų pėdsekys yra vidutinio dydžio šuns veislė. Statistinio patino ūgis yra 47 – 52 cm., patelės 44 – 48 cm. Bendra išvaizda pasižymi subalansuotumu, dinamiškumu bei raumeningumu. Šuns korpusas yra labiau ilgas nei aukštas. Užpakalinė kūno dalis kiek aukštesnė, kojos ne per ilgos. Bavarų pėdsekio temperamentas yra ramus ir subalansuotas, atsidavęs savo šeimininkui, santūrus su svetimais. Pasitikintis savimi, drąsus. Galvos smegeninė dalis yra santykinai plati, plokščia. Ryškus pakaktys, pakaušio gumbas nėra labai išreikštas, tvirti žandikauliai. Galvos veidinė dalis išskirtinė tuo, kad nosis reikiamo dydžio, šnervės atvertos, nosies veidrodėlis juodas arba tamsiai rudas. Snukis kiek trumpesnis už smegeninę dalį, pakankamai platus, nosies nugarėlė kiek išgaubta. Lūpos vidutinio storio, ryškiai matomi lūpų kampai. Ryškūs skruostikauliai Ausys yra vidutinio ilgio, kabančios, užapvalintais galais, kabėdamos nesudaro klosčių. Bavarų pėdsekys pasižymi tvirtais žandikauliais, pageidautinas žirklinis sukandimas, pilna, 42 dantų formulė. Kaklas yra vidutinio ilgio, stiprus, su nedidele nuokara.

Korpusas ištęstas į ilgį. Krūtinės ląsta ovali, vidutinio pločio, gerai išvystyta, siekia alkūnes. Nugara stipri ir ilga. Liemuo ilgas ir pakankamai tiesus. Pilvas lengvai įtrauktas. Uodega vidutinio ilgio, aukštai pasodinta, kardo formos. Judant uodega laikoma horizontaliai arba gali būti nuleista.

Priekinės galūnės, žvelgiant iš priekio yra lygiagrečios viena kitai. Alkūnės priglaustos prie kūno, judant neatsikiša. Užpakalinės galūnės žvelgiant iš galo laikomos lygiagrečiai, stiprus kaulingumas, ryškūs galiniai kampai.

Kailis yra trumpas, tankus, saikingai šiurkštus, prigludęs. Galvos ir ausų kailis tankesnis. Pilvo, kojų, uodegos kailis gali būti ilgesnis ir šiurkštesnis. Spalva gali būti sodriai ruda, raudona, elninė, elninė-ruda. Visi rausvi atspalviai nuo sodriai “ryžo” iki gelsvo ar pilkai smėlinio. Galimas tigrinis piešinys susidarantis iš juodų plaukų. Ant nugaros spalva yra intensyvesnė, tamsios ausys ir tamsi kaukė ant snukio. Uodegos taipogi dažnai būna tamsaus plauko. Ant krūtinės gali būti nedidelė balta žymė. Oda – stipri, tampriai priglundanti.

Temperamentas

Bavarų pėdsekiai beveik išimtinai auginami kaip darbo su kraujo sekimu šunys ir jų temperamentas labai panašus į daugumą kraujasekių. Ši veislė yra žinoma tuo, kad yra draugiški ir prieraišūs savo šeimininkui. Bavarų pėdsekys nori nuolat bendrauti, todėl ši veislė kenčia jei yra atskirti ar dažnai paliekami vieni. Bavarų pėdsekys laikomas neagresyvia veisle, dėl to nėra geras sarginis šuo.

Kaip ir dauguma kraujasekių, bavarų pėdsekius yra nelengva mokyti. Nors šios veislės šuo yra protingas spręsti problemas, tačiau yra gana užsispyręs. Dauguma, kurie dirbo su šiais šunimis galėtų pritarti, kad jie reikalauja kantrybės bei nemažai pastangų norint išmokyti bendro paklusnumo ir dresūros pagrindų. Šis šuo buvo veisiamas sekti pėdsakais, todėl jei „pagauna“ kokį kvapą, sunkiai jį prisišauksi, todėl šie šunys turėtų būti laikomi už pavadėlio, kai yra ne uždaroje patalpoje ar aptvertoje teritorijoje. Tai labai atletiška veislė, kuri yra pajėgi daug valandų užsiimti fizine veikla . Bavarų pėdsekys nebus laimingas, jei gaus mažai kasdieninės mankštos. Bavarų pėdsekys yra puikus bėgimo ar ilgų pasivaikščiojimų partneris, dievina leisti laiką miške ir nemėgsta ilgai būti uždaroje teritorijoje ar patalpoje. Ši veislė yra sukurta dirbti, geriausiai jaučiasi, kai turi reguliarią galimybę medžioti arba užsiimti kitomis užduotimis, kurioms pasitelkiamas protas ir kūnas.